Armėnijos garbės konsulu Lietuvoje tapęs K. Babajanas: „Didesnio viešumo nesiekiu“
„Draugai sveikina, kad esu taip įvertintas, o man atrodo, jog tai – dar vienos labai rimtos pareigos“, – sako praėjusią savaitę Armėnijos garbės konsulu Lietuvoje oficialiai tapęs onkologas, GK klinikos įkūrėjas Karapetas Babajanas (52).
Esate vienintelis Armėnijos garbės konsulas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Jums tai – didelis įvykis?
Senokai sklandė kalbos, kad galiu sulaukti tokio pasiūlymo. Svarsčiau, ar sutikti: ar esu tam pasiruošęs, ar galėčiau ką nors gero abiem šalims padaryti. Nes dėl garbės pareigų nereikia. Mane daug kas pažįsta ir taip – didesnio viešumo tikrai nesiekiu.
Per egzekvatūros teikimo iškilmes jaučiausi labai pagerbtas. Prisiminiau draugus čia, Armėnijoje ir visame pasaulyje. Sulaukiau daugybės jų sveikinimų. Marselio universitete yra vienintelė pasaulyje katedra, kur už Armėnijos ribų dėstoma armėnų kalba ir literatūra, – ir iš ten paskambino bičiulis profesorius. Kai supa tokie žmonės, supranti, kad lauke esi ne vienas. Būrys draugų iš Lietuvos buvo egzekvatūros teikimo ceremonijoje. Žinojau, kad jie šalia, ir man buvo ramu.
Šalia jūsų ir tą vakarą, ir jau daug metų yra žmona, plastinės bei rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja Gytė Grigonytė-Babajan. Jos nuomonė taip pat labai svarbi?
Jos palaikymas – svarbiausias. Kai man pasiūlė tapti Armėnijos garbės konsulu, Gytė labai išgyveno: suprato, kad mane matys dar rečiau. Tačiau nestabdė, nes žino, kaip myliu Armėniją ir bičiulius armėnus…
Lietuvoje gyvenate beveik keturiasdešimt metų. Ar į gimtąjį Jerevaną yra pas ką grįžti?
Prieš trisdešimt septynerius metus čia atvažiavau studijuoti medicinos ir likau. Tėveliai palaidoti Lietuvoje. Dvi vyresnės seserys gyvena Amerikoje, tad pasimatyti su šeima skrendu į kitą Atlanto pusę. Jerevane dažniausiai lankausi dėl dalykinių, verslo reikalų.
Ten būdamas jaučiatės esąs arti savo šaknų?
Sunku trumpai atsakyti… Labai gerai jaučiuosi ir atsipalaiduoju, kai po kelionės lėktuvas nusileidžia Vilniuje. Draugai tai žino ir juokiasi, kad toks aš esu vienintelis. Būdamas Vilniuje jaučiuosi namie. O Armėnija – istorinė mano tėvynė. Ten savo namų neturiu. Tačiau kai nuskrendu į Jerevaną, susitinku su vaikystės kiemo draugais, pusbroliais, pusseserėmis ir apima be galo šiltas jausmas.
Jerevane daug kas pasikeitė – man patinka, kad ten laikas nestovi vietoje. Tačiau namai – Lietuva…
Lietuvą vadinate ir tėvyne.
Taip jaučiuosi, nes visą gyvenimą daug darau su šios šalies vėliava. Visada esu pristatomas kaip Lietuvos atstovas. Kartais išgirstu pastabą, kad neatrodau kaip lietuvis. Tuomet paaiškinu, kad mano šaknys – tikrai kitur.
O viešint Armėnijoje širdžiai labai šilta. Jei to vidinio jausmo nebūtų, nenorėčiau būti garbės konsulu.
Šaltinis: ŽMONĖS